seiliūga

seiliūgà sf. (2) 1. seilėtekis: Kokia čia man seiliūgà užejo, kad negaliu seilių suturėt?! Ut. 2. scom. Trgn žr. 2 seilius 1: Toks jau seiliūgà tas mano vaikas – nespėju marškinėlių džiovint Aln. Tikras seiliūgà – visas nuo seilių blizga Ut. Kurgi žiemą su tokiais seiliū̃gom eisi – nosys jiems prišals Paį.